Aš, Vilgailė Kira Purlytė, rugpjūčio 28 - rugsėjo 23 dienomis keliavau dviračiu per Norvegiją nuo North Cape (Šiaurės iškyšulio) iki Oslo. Per 26 dienas įveikiau 2303 kilometrus. Šis žygis buvo skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems Lietuvos vaikams bei Labdaros ir paramos fondui „Rugutė“.
Keliauju jau seniai, kelyje sutinku įvairių žmonių: tiek keliaujančių įvairiais maršrutais, tiek sėslių. Žmonės juda automobiliais, dviračiais, pėsčiomis. Bendraujant su jais, galvoje gimsta įvairios mintys ir idėjos. Tų idėjų visuma pavirto į žygį dviračiu per Norvegiją už „Rugutę“.
Dviratį nusipirkau šiemet, neturėjau jo jau -iolika metų. Kai renkantis dviratį man buvo pasiūlyta jį išbandyti, prasitariau, kad nebemoku važiuoti šia transporto priemone. Bet pardavėjas patikino: „ką čia mokėti, sėsk ir važiuok“. Tai sėdau ir nuvažiavau. 2300 kilometrų nuo Nordkapp iki Oslo.
Ši kelionė skyrėsi nuo ankstesniųjų. Ji nebuvo mano vienos - ji buvo mūsų visų, turinčių vieną tikslą – palaikyti „Rugutę“. Labai tikiuosi, kad šis žygis paskatins kartu keliavusius ne tik išsitraukti iš rūsio apdulkėjusius dviračius, bet ir apsidairyti aplink. Juk visai šalia mūsų gyvena ir tie, kurių gyvenimo kelyje pirmasis kalnas pasitaikė šiek tiek aukštesnis, nei norėtųsi, ir gyvenimo audra užpuolė anksčiau, nei tikėtasi. Labai džiugu, kad šalia yra „Rugutė“, kuri išskleis skėtį bei patrauks nuo kelio bent kelis akmenis.
Norvegija – itin kalnuota šalis. Mano maršrute kalnai nebuvo labai aukšti (aukščiausia mano pasiekta vieta – 1060 m), tačiau dažnai pasitaikantys ir statūs. Ironiška, tačiau sudėtingiausius, aukščiausius ir stačiausius kalnus įveikti buvo lengviausia. O štai kelias mažas kalvas mielai sulyginčiau su žemės paviršiumi...
Ten, kur kalnai, būna ir tunelių. Manęs dažnai klausia: „o tai kaip per tunelius...?“. Tuneliai buvo mano mėgiamiausia kelionės dalis. Ilgiausias pasitaikęs – 8530 metrų ilgio. Tačiau labiausiai nepatikęs tunelis buvo tik 800 metrų ilgio. Jį pralėkiau per vieną minutę, 50 km/h greičiu, nes jis pirma leidžiasi stačiai žemyn, o tada kyla stačiai aukštyn. Šalia lekia mašinos ir sunkvežimiai, o tu skrendi tamsoje dideliu greičiu. Tikri amerikietiškieji kalneliai, tik nesi pririštas saugos diržais ir laikai gyvenimo vairą savo rankose.
Nežinau, kodėl žmonės mano, jog aš pavargau, sušalau ar patyriau daug nuotykių. Juk visa ši kelionė buvo labai paprasta: atsikeli, mini - valgai - mini - valgai - mini, eini miegot. Kitą rytą viską kartoji iš naujo. Keičiasi tik aplinka: iš už posūkio išnyra kalnas, už kito posūkio prasideda tundra ar miškas, kartais privažiuoji fjordą, kartais ežerą, kartais upę. Kartais lyja, kartais šviečia saulė, kartais dangus grasina lietumi...
Šiaurėje paprasta: 1700 km tęsėsi vienas vienintelis kelias. Juo ir sekiau. Jei jis kilo - kilau ir aš, jei jis leidosi, leidausi ir aš. Sekiau jį tiek tiesų, tiek besirangantį kaip gyvatė, vis besvarstydama, kas laukia už posūkio. Išmokau du dalykus: kiekvienas kalnas už posūkio gali tapti aukštesnis ir kiekvienas kalnas anksčiau ar vėliau apdovanoja smagiu nusileidimu žemyn. Už Trondheim atsirado daugiau kelių, kartais tiek daug, kad pati kelio neberasdavau, bet visada kelias rasdavo mane.
Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų nuvažiuoti dviračiu nuo Nordkapp iki Oslo. Juk šiaip ar taip, kiekvienas jau einame savo gyvenimo keliu. Kartais juo lekiame lyg greitkeliu, kartais stumiamės su savo našta duobėtu žvyrkeliu į statų kalną. Kelionėje buvo ir to, ir to. Lygiai kaip ir kasdienybėje. Todėl, jei šiuo metu lekiate gyvenimo autostrada, nepamirškite, jog visai šalia yra tų, kurių kelias pasuko į kalnus. Jei mes paneštumėme lipančiųjų kuprines, kalnus jiems būtų įveikti lengviau.
Žingsins po žingsnio, kiekvienas žmogus gali apeiti aplink pasaulį. Ši mintis dažnai sukosi galvoje, ypač tada, kai lėtai stūmiausi į kokio kalno viršūnę. Smagu, kai tave palaiko. Kartą likau nakvoti vidury tundros. Aplink kaupėsi audros debesys, o apgyvendinto namo nebuvo 30 km spinduliu. Kai mane pasiekė žinutė mobiliuoju telefonu „linkėjimai nuo daugelio žmonių“, debesys pasidarė nebe tokie tamsūs. Dėkoju tiems, kurie skaitė, palaikė, aukojo. Ir tikiuosi, kad susitiksime ateities kelionėse.
Akcijos metu buvo paaukota 6728 litai 3 centai (2012 11 08 duomenys).
Kelionės nuotraukas galite pažiūrėti galerijoje
Nors žygis baigėsi, prie žygio idėjos vis dar prisidėti galite šiais būdais:
Daugiau informacijos apie labdaros ir paramos fondą „Rugutė“: www.rugute.lt
Daugiau informacijos apie žygį: 
www.facebook.com/bikingnorway ir 
www.twitter.com/bikingnorway
Pagarbiai,
Vilgailė Kira Purlytė
kira@bikingnorway.eu